Literatūra

Literatūra > Renesansas

Šekspyras

Viljamas Šekspyras (William Shakespeare, 1564–1616) – anglų poetas ir dramaturgas, vienas žymiausių pasaulio rašytojų. Gimė Stratforde prie Eivono (Vorikšyro grafystė, Anglija), mirė gimtajame mieste, pasak legendos, per savo gimtadienį. Šekspyras gyveno Anglijos politinio ir ekonominio pakilimo laikotarpiu, karalienės Elžbietos I, Jokūbo I laikais. Tai buvo didelių visuomeninių pokyčių, politinių konfliktų metas, Renesanso epochos pabaiga, Baroko pradžia.
Žinių apie Šekspyro gyvenimą išliko labai mažai, mokslininkai iki šiol nesutaria, ar Stratforde prie Eivono gimęs Šekspyras yra Šekspyro vardui priskiriamų 38 pjesių, 154 sonetų, 2 poemų ir eilėraščių autorius. Spėjama, kad lotynų kalbos, istorijos, retorikos jis mokėsi Stratfordo gramatikos mokykloje. 1582 m., būdamas aštuoniolikos metų, vedė Aną Hatavėj, su kuria susilaukė 3 vaikų. Manoma, kad Šekspyras buvo priimtas į „Karalienės žmonių“ teatro trupę, kuriai 1587 m. gastroliuojant Stratforde, buvo užmuštas vienas aktorius, todėl skubiai reikėjo naujo žmogaus. Apie 1587 m. Šekspyras atvyko į Londoną, pradėjo vaidinti aktoriaus Ričardo Biorbedžo trupėje, rašyti scenai. 1594 m. kartu su kolegomis aktoriais subūrė naują trupę „Lordo Šambeliono žmonės“, vėliau pavadintą „Karaliaus žmonės“, kurią išpopuliarino jo dramos. 1599 m. trupė pastatė teatrą „Globe“, kuriame spektaklį galėjo žiūrėti net 3000 žiūrovų. Šekspyras buvo šio teatro dalininkas ir greitai praturtėjo, pinigus apdairiai investavo: Stratforde šeimai nupirko didžiulį namą, žemės sklypų. Apie Šekspyrą kaip aktorių žinoma nedaug. XVIII a. pradžioje redaktorius ir biografas Nikolas Rouvas teigė: „Nieko daugiau apie tokią jo veiklą negalėjau išgirsti, tik tai, kad jo vaidybos viršūnė buvo šmėkla jo paties Hamlete.“ Apie 1612 m. grįžo į Stratfordą ir paskutinius gyvenimo metus praleido su šeima.
Ankstyvuoju laikotarpiu (1590–1594) parašytose istorinėse kronikose Henrikas VI, Ričardas II, Ričardas III Šekspyras seka Viduramžių dramos tradicija, atpažįstama romėnų tragiko Senekos, komedijų rašytojo Plauto, amžininkų Tomo Kydo, Kristoferio Marlou įtaka. Marlou drama Tamerlanas (1587),ypač joje atskleistas valdžios troškimo garbinimas, Šekspyrui padarė didžiulį įspūdį. Jis perėmė Marlou idėją sukurti istorinį epą, kuriame į sceną būtų išvesta ne egzotiškų Rytų kraštų, kaip Tamerlane,o pačios Anglijos praeitis. Šekspyro draminės istorinės kronikos atspindi Renesansui būdingą istorinio pasakojimo atsiradimą. Šekspyras, daugiausia remdamasis savo amžininko Rafaelio Holinšedo darbais, atskleidžia Anglijos karalių ir XIV–XV a. politinių konfliktų istorijas. Ankstyvosiose komedijose Užsispyrėlės sutramdynas, Du veroniečiai, Tuščios meilės pastangos, Vasarvidžio nakties sapnas, Klaidų komedija sekama romėnų, ypač Plauto komedijomis. Pasak Stiveno Grinblato, „kai jaunas Londono dramaturgas dairėsi siužeto komedijai, jis tiesiog paėmė [Plauto] Dvynius, pridėjo antrą dvynių porą chaosui padvigubinti ir parašė Klaidų komediją“. Antruoju laikotarpiu (1595–1599), prasidedančiame nuo tragedijos Romeo ir Džuljeta, sukurtos komedijos (Venecijos pirklys, Dvyliktoji naktis, Daug triukšmo dėl nieko, Vindzoro šmaikštuolės, Kaip jums patinka) ir istorinės dramos (Henrikas IV, Henrikas V, Julijus Cezaris). Trečiuoju laikotarpiu (1600–1608) sukurtos didžiosios tragedijos atskleidžia naują Šekspyro kūrybos bruožą – į sceną perkeltą žmogaus vidinio pasaulio vaizdavimą, vidinio veiksmo dramatizmą, kuris atsiranda suvokus, kad gyvenimo pilnatvė yra nepasiekiama pasaulyje, kur paminamos pagrindinės moralinės vertybės (Hamletas, Otelas, Karalius Lyras, Makbetas, Antonijus ir Kleopatra ir kt.) Ketvirtajame laikotarpyje (1609–1611) parašytos romantinės dramos ir tragikomedijos Žiemos pasaka, Audra, kuriose įtampos, magijos ir fantastikos kupini įvykiai vainikuojami laiminga atomazga.
Šekspyro kūryboje sutinkame trijų epochų – Viduramžių, Renesanso, Baroko – idėjų atspindžių. XVI a. antrojoje pusėje keliaujančių teatrų repertuaruose dominavo moralitė žanro pjesės – nuo Viduramžių populiarūs pasaulietiški pamokslai, turintys parodyti siaubingus nederamo elgesio padarinius. Iš moralitė tradicijos Šekspyras perėmė liaudiškos išminties ir autoritetų nepaisančio humoro derinį. Rimtumo ir komiškumo dermė yra išskirtinis šekspyriškosios tragedijos bruožas (pvz., komiška Romeo ir Džuljetos pradžia, duobkasių scena Hamlete). Iš alegorinių moralitė figūrų Šekspyro kūryboje atpažįstama Yda – destruktyvi, griaunanti jėga (Ričardas III, Falstafas, Jagas, karalius Klaudijus ir kt.). Moralitė laikoma Šekspyro kūrybos pagrindu, kuris yra paremtas dviem esminiais lūkesčiais: kad žiūrima pjesė palies tai, kas esmiškai svarbu žmogaus likimui, ir kad ji pasieks ne tik išsilavinusią publiką, bet ir didžiulę paprastų žmonių minią. Šekspyro paauglystės laikais dar buvo vaidinamos Viduramžius menančios Corpus Christi misterijos, kuriose buvo rodomas žmonijos likimas nuo Sukūrimo iki Atpirkimo. Jos formavo įsitikinimą, kad scenoje įmanoma pavaizduoti visus dangiškus ir žemiškus dalykus. Svarbiu Šekspyro kūrybos šaltiniu laikomos liaudies šventės, išsaugojusios ikikrikščioniškosios kultūros reliktų, Viduramžių karnavalų dvasią (gegužės pirmoji – Robino Hudo diena, Kalėdiniai mimų vaidinimai ir kt.).
Šekspyras, kaip Renesanso žmogus, suvokė Antikos svarbą Naujųjų amžių istorijai. Pagal Antikos siužetus parašytos tragedijos Julijus Cezaris, Antonijus ir Kleopatra, Periklis, Koriolanas, Timonas Atėnietis. Antikos temų apstu tragedijose (pvz., Hamlete deklamuojamas monologas apie Priamo nužudymą ir Hekubės skausmą, gausu antikinės mitologijos vaizdinių). Renesanso žmogaus gaivališkas optimizmas, asmens ir gyvenimo vertės iškėlimas, meilės ir draugystės temos vyrauja komedijose. Komedijos baigiasi laimingai – vedybomis arba susitaikymu, jose gausu žaismingumo, tautosakinės fantastikos, bufonados, lyrizmo, ryškių komiškų charakterių.Dramose, sukurtose iki 1600 m. – iki didžiųjų tragedijų laikotarpio – Šekspyras atskleidė, kaip gundo kerštas, kokie patologiškai ambicingi ir fatališkai neatsakingi būna monarchai, kokia kraugeriška namiškių nesantaika ir kokie lemtingi politinės žmogžudystės padariniai. Šiose dramose yra jaučiamas tvirtas Renesanso idėjų pagrindas, atskleidžiami ryškūs gėrio ir blogio bruožai, vaizduojamas aiškus herojų tikslas. Epochų lūžio pasaulėjautą atspindi Šekspyro tragedijose Hamletas, Otelas, Karalius Lyras, Makbetas atskleidžiamas žmogaus ir pasaulio prieštaringumas, herojų išgyvenama vidinė drama. Pavyzdžiui, Hamletas suvokia, kad renesansinis pasaulio ir žmogaus suvokimas jau yra komplikuojamas naujų, todėl dar miglotai jaučiamų, aiškiai nesuformuluotų problemų. Nuostabioji žemė atrodo „tik nederlingas iškyšulys“, oras – „dvokiančių garų migla“, o renesansinio žmogaus didybė – „dulkių kvintesensija“: „Ir kas per kūrinys žmogus! Koksai kilnus jo protas! Kokios bekraštės jo galimybės! Koks nuostabiai raiškus savo judesiu ir forma! Koks panašus į angelą savo veiksmais! Koks panašus į Dievą savo protu! Pasaulio grožis! Gyvūnijos viršūnė! Bet kas man toji dulkių kvintesensija?“
1593–1594 m., kai dėl maro teatras buvo uždarytas, Šekspyras parašė dvi labai išpopuliarėjusias poemas Venera ir Adonis (1593), Lukrecijos išniekinimas (1594), 1609 m. išleisti 154 Šekspyro Sonetai. Šekspyro laikais dramos buvo didelis teatro turtas, todėl neskubėta jų spausdinti. Šekspyrui esant gyvam pasirodė įvairūs, taip pat ir piratiniai dramų, leidimai. Po Šekspyro mirties, norėdami užkirsti kelią falsifikacijoms, ilgamečiai Šekspyro draugai ir partneriai Džonas Hemingsas ir Henris Kondelas parengė ir 1623 m. išleido pirmąjį 36 dramų rinkinį Pono Viljamo Šekspyro komedijos, kronikos ir tragedijos. Spausdinta iš tikslių pirminių tekstų. Manoma, kad leidinys parengtas pagal rankraštį, kuris buvo naudojamas teatro reikmėms. Kadangi Šekspyro rankraščiai neišliko, šis leidinys laikomas tikruoju Šekspyro dramų tekstu.
Lietuvos teatro ištakos siekia Šekspyro laikus. Nuo 1570 metų, kai Vilniuje buvo įkurta jėzuitų kolegija, vėliau – universitetas, iki XVIII amžiaus pabaigos mokyklinis jėzuitų teatras ugdė teatro kultūrą. Pagrindiniai mokyk-linių dramų sceniniai motyvai ir siužetai buvo imami iš Antikos, Viduramžių literatūros, XVI–XVII a. Europos dramaturgų – Šekspyro, Kalderono, Rasino, Moljero dramų. Taip Lietuvos mokyklinėje scenoje (Vilniuje, Kražiuose, Pašiaušėje) įsitvirtino vadinamieji „klajojantys siužetai“, buvo susipažįstama su literatūros naujienomis.
Vienas talentingiausių jėzuitų mokyklinio teatro dramaturgų – Grigalius Knapijus, gimęs tais pačiais metais kaip ir Šekspyras, sukūrė dramą Filopatris (lot. Philopater), kuri buvo pastatyta Vilniuje (1596) ir Poznanėje (1600). Drama yra priskiriama moralinių dramų grupei. „Komiškai tragiška drama“ vaizduoja karaliaus sūnų apsisprendimo dramą. Du karaliaus Timolajaus sūnūs Filopatris („tėvą mylintis“) ir Telegonas („siekiantis tikslo“) privalo įvykdyti priešmirtinį tėvo prašymą: kad gautų valdžią, jie turi perverti strėle mirusio tėvo širdį. Valdžios troškimas – viena svarbiausių Renesanso dramų temų. Abu broliai ilgai svyruoja, ieško motyvų „už“ ir „prieš“, jiems pataria Storgė (meilė) ir Filarchija (valdžios troškimas), kol galiausiai apsisprendžia. Telegonas paleidžia strėlę, o Filopatris atsisako tai daryti. Perskaičius testamentą paaiškėja, kad valdžia skiriama tam sūnui, kuris nedrįs išniekinti tėvo palaikų. Karaliumi tampa Filopatris, o Telegonas, išgirdęs nuosprendį, išgyvena dramatišką jausmų ir emocijų audrą. Filopatris yra tipiška moralitė, siužetas paimtas iš Viduramžiais populiarių pasakojimų rinkinio Romėnų žygiai. Tačiau kaip ir dauguma Renesanso dramaturgų, Knapijus rėmėsi Senekos dramaturgija (deklamatiškas teksto pobūdis, retoriškumas, likimo neišvengiamumo ir žmogaus stiprybės jo akivaizdoje priešprieša), sukūrė dramatišką, šekspyrišką herojaus Telegono paveikslą. Telegonas yra tragiškas personažas, žmogiškai gyvas ir individualizuotas. Jis pats priima sprendimą šauti į tėvą, motyvuodamas tai nauda tėvynei, ir pats save nubaudžia, suvokęs kaltę. Tai renesansiška asmenybė. Telegonas yra artimas Šekspyro personažams, kurie bet kokia kaina siekia valdžios. Jis sako: „Gyventi be valdžios? Už mirtį tai blogiau!“
Šekspyro kūrybos įtaka pastebima įvairių epochų rašytojų, ypač dramaturgų, kūryboje. Šekspyriškasis dramatizmas atpažįstamas lietuvių dramaturgijos klasikų (Vinco Krėvės, Balio Sruogos) kūriniuose. Dramų herojumi yra tapęs ir pats Šekspyras, ir jo sukurti veikėjai (Kostas Ostrauskas).

Aušra Martišiūtė-Linartienė

Literatūra

Šekspyras

Ar žinote, kad...